JAV Ambasadorius Robertas Gilchristas
JAV ambasados Nepriklausomybės dienos priėmimas Vilniuje
2023 m. birželio 7 d.
Ponia Seimo Pirmininke,
ministrai,
kolegos ambasadoriai,
merai,
Seimo nariai,
draugai iš visų pasaulio kampelių.
Man didelė garbė šiandien būti su Jumis švenčiant 247-ąsias Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės metines.
Pirmiausiai noriu padėkoti Jums, ponia Pirmininke, kad atvykote ir pasakėte keletą žodžių. Mūsų bendrų demokratijos principų esmė – atstovaujamoji vyriausybė su stipria įstatymų leidžiamąja valdžia yra mūsų bendrų demokratinių principų pagrindas.
Sulaukiau daug klausimų, kodėl mūsų ambasada Vilniuje šiemet liepos 4-ąją švenčia birželio 7-ąją. Mano atsakymas yra dvejopas:
Pirmąją priežastį, manau, Jūs žinote visi. Panašiai kaip ir per mūsų revoliucinį karą, kai amerikiečių patriotai nugalėjo britus per Bunkerio kalvos mūšį, Bostono apgultį ir Jorktauno mūšį…
… taip netrukus į Lietuvą sugužės begalės amerikiečių, besiruošiančių istoriniam NATO viršūnių susitikimui, vyksiančiam liepos 11 ir 12 dienomis.
Todėl, norėdami iš anksto padėkoti Jums – mūsų draugams lietuviams – už nemažas pastangas, kurios, esu tikras, užtikrins, kad šis aukščiausiojo lygio susitikimas būtų sėkmingas, priėmimą rengiame šiandien. Tuo pačiu, iš anksto atsiprašau dėl uždarytų gatvių, spūsčių ir daugybės kitų nepatogumų, kuriuos teks patirti vilniečiams. Žinau, kad atvyks daugiau nei 30 kitų valstybių ar vyriausybių vadovų, todėl šiuos iššūkius, žinoma, sukels ne tik amerikiečiai. Tačiau aš taip pat suprantu, kad mes, beveik neabejotinai, būsime viena iš didesnių to priežasčių.
Tačiau, be šio aukščiausiojo lygio susitikimo, yra ir kita priežastis liepos 4-ąją švęsti birželio 7-ąją. Tai priežastis, kuri yra nėra taip plačiai žinoma, net ir tarp Amerikos moksleivių, praleidžiančių ilgas valandas mokydamiesi Amerikos revoliucijos istorijos. 1776 m. birželio 7 d. Richardas Henris Ly – mūsų Antrojo kontinentinio kongreso delegatas, kuris šiais laikais yra daug mažiau žinomas nei jo kolega iš Virdžinijos Tomas Džefersonas – pasiūlė ir pateikė „Nepriklausomybės rezoliuciją“.
Šis dokumentas, kuris tapo žinomas kaip Ly rezoliucija, buvo priimtas liepos 2 d. Šioje rezoliucijoje (iš anksto atsiprašau JK ambasadoriaus Briano Olley) buvo parašyta:
„…kad šios jungtinės kolonijos yra ir turi teisėtai turi būti laisvomis ir nepriklausomomis valstijomis; kad jos atleidžiamos nuo bet kokios priklausomybės Britanijos karūnai ir kad visi politiniai ryšiai tarp jų ir Didžiosios Britanijos valstybės yra ir turi būti visiškai nutraukti.“
Ly rezoliucija įtakojo tai, kad liepos 4 d., t. y. tą dieną, per kurią šiais laikais švenčiama JAV nepriklausomybė, ir buvo priimta tikroji Nepriklausomybės deklaracija. Tačiau tuo metu daug kas manė, kad birželio 7 d. inicijuota Ly rezoliucija iš tikrųjų ir bus prisimenama kaip mūsų steigiamasis dokumentas. Taigi, su birželio 7-ąja!
Artėjant mano, kaip JAV ambasadoriaus, kadencijos pabaigai, apmąsčiau pirmųjų savo šalies įkūrėjų demokratijos dvasią – tą ugnį, kurią mačiau ir matau ir Lietuvoje.
Mačiau tą ryžto kupiną ugnį per įvykius 1989, 1990 ir 1991 metais, kai daug lietuvių, įskaitant ir daugelį šiandien čia esančiųjų, drąsiai pasisakė prieš sovietinę tironiją, siekiant atkurti savo nepriklausomybę, remiantis pamatiniais demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių principais.
Matau tą degančią ugnį, kai visos šalies lietuviai remia laisvą ir demokratinę Ukrainą ne tik vyriausybės lygmeniu ar per oficialius gynybos kanalus, bet ir per nesuskaičiuojamą daugybę asmeninių iniciatyvų, skirtų padėti Ukrainos kariuomenei ir ukrainiečiams atlaikyti baisius kasdienius antidemokratinės ir imperialistinės Rusijos išpuolius. Ir daugybė lietuvių taip dosniai atvėrė savo širdis ir namus dešimtims tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių.
Matau tą demokratijos ugnį, kai šalis tampa kaimyninių Baltarusijos ir Rusijos demokratinių jėgų prieglobsčiu, teikiančiu vilties – ir, manau, padėjusiu pagrindą – šių dviejų šalių demokratinei ateičiai.
Matau tai vyriausybės salėse ir Seime, kur, nepaisant laisvai respublikai būdingų kivirčų, parlamento nariai nuosekliai susiburia palaikyti demokratiją visame pasaulyje; ir pripažinti, kad apsaugoti demokratiją šiais laikais taip pat reikia gerai finansuojamos ir stiprios gynybos.
Mačiau šią ugnį merų ir vietinių vadovų įsipareigojime užtikrinti, kad jų bendruomenės būtų vietos, kur gyventojai gali jaustis saugūs, gali klestėti ir kurti šeimas. Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad iki šio mėnesio pabaigos aplankysiu visas 60 Lietuvos savivaldybių.
Ir aš taip pat matau demokratijos ugnį tarp tų, kurie siekia padaryti pačią Lietuvą laisvesne, lygesne, priimančia ir įtraukesne. Keistis gali būti sunku. Tačiau norint judėti į priekį, pokyčiai yra būtini.
Kadangi išvykstu iš Lietuvos po pusantro mėnesio, naudodamasis proga, šiandien noriu padėkoti keletui žmonių.
Pirmiausiai, JAV reikalų patikėtiniui Baltarusijoje Rubenui Harutunianui. Rubenas į Baltarusiją atvyko prieš kiek daugiau nei dvejus metus tą pačią dieną, kai „Ryan Air“ skrydis 4978 buvo nukreiptas Baltarusijos režimo į Minską. 2022 m. vasario mėn. jis su savo amerikiečiais kolegomis persikėlė į mūsų ambasadą Vilniuje, kur sukūrė viziją mūsų Baltarusijos reikalų skyriui ir sutelkė dėmesį į JAV pastangas kuriant laisvą ir demokratinę Baltarusiją. Jo šeima jį palaikė išsiskyrimo ir nežinios metu. Rubenas ne už ilgo išvažiuoja į JAV ambasadą Kaire, kur užims ministro patarėjo viešiesiems reikalams pareigas. Jis – puikus kolega ir yra geriausias Amerikos diplomatijos pavyzdys. Rubenai, mums Tavęs trūks.
Taip pat norėčiau padėkoti Lietuvoje dislokuotiems JAV kariškiams. Šiandien čia su mumis yra apie 50 iš daugiau nei 1 000 JAV kariškių, esančių Lietuvoje. Prisijunkite prie manęs ir pasveikinkite vadovybę bei karius iš JAV sausumos pajėgų 8-ojo kavalerijos pulko 1-ojo bataliono ir 16-ojo lauko artilerijos pulko 3-iojo bataliono, 4-osios saugumo pajėgų paramos brigados ir civilinių reikalų komandos.
Toliau norėčiau padėkoti užsienio diplomatinės bendruomenės Vilniuje kolegoms – ambasadoriams ir ne tik. Per pastaruosius trejus su puse metų buvo visko. Labai vertinu mūsų stiprų kolegialumą ir draugystę.
Taip pat norėčiau labai nuoširdžiai padėkoti savo ambasados komandai. Mano pavaduotojas Tamiras Vaseris yra mano antrasis pilotas, vertinamas ir patikimas vyriausiasis patarėjas, labai atsidavęs ir veiksmingas vadovas itin įtemptu ir sudėtingu laikotarpiu. Ačiū, Tamirai. Man labai pasisekė.
Į JAV ambasadą Lietuvoje mums taip pat pavyko pritraukti vienus iš stipriausių JAV vyriausybės valstybės tarnautojų bei aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš Lietuvos, kurių daugelis mūsų ambasadoje dirba jau daugelį metų.
Jungtinių Amerikos Valstijų gebėjimas suprasti Lietuvą, remti šią vertingą sąjungininkę ir daryti teigiamą poveikį priklauso nuo visos JAV ambasados komandos atsidavimo, išradingumo ir sunkaus darbo. Man dar liko kelios savaitės ir NATO viršūnių susitikimas, tačiau iš visos širdies galiu pasakyti savo kolegoms ambasadoje, kad man jūsų visų trūks… labai trūks.
Ir, žinoma, ačiū Lietuvai – tai daugybei lietuvių, su kuriais man teko dirbti, susipažinti ir iš kurių mokiausi, visoje šalyje, tiek vyriausybėje, tiek už jos ribų, įvairiausiuose lygiuose. Man teko garbė užimti JAV ambasadoriaus pareigas pačiu audringiausiu ir sudėtingiausiu laikotarpiu šiame regione po Sovietų Sąjungos žlugimo. Ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mūsų šalių santykiai yra glaudesni nei bet kada anksčiau.
Tad pakelkime taures-
Už sėkmingą NATO viršūnių susitikimą, kuris, esu tikras, toks ir bus
Už Ly rezoliuciją, kurios dėka birželio 7-oji yra ypatinga diena JAV nepriklausomybei
Už demokratijos ugnį, liepsnojančią taip ryškiai ir stipriai
Ir už draugystę, tiek tarp JAV ir Lietuvos, tiek ir tarp mūsų visų čia
Į sveikatą!
